Įprastai, kai mylime ką nors, su meile siejami tam tikri lūkesčiai ir ji yra sąlyginė. Tačiau dvasinė meilė (Prīti) yra besąlygiška, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės. Ši meilės forma yra Dieviška ir išsiugdo tik po ilgos dvasinės praktikos , kai kiekviename žmoguje įžvelgiame Dievą. Taigi ir mes tampame laimingesnėmis asmenybėmis, kai mūsų meilė kitam nebesusijusi su viltimis ar lūkeščiais.
Pateiktoje schemoje parodyta, kaip pasaulietinė meilė, t. y. meilė su lūkesčiais, grindžiama panašumu į kito žmogaus prigimtį. Tačiau nėra jokios garantijos, kad visi mūsų prigimties aspektai bus panašūs ar papildys kito žmogaus prigimtį. Ginčai ir rūpesčiai prasideda, kai atrandame skirtumus.
Kita vertus, dvasinė meilė remiasi nekintančia Siela. Tai panašu į tai, kaip virvelė susieja karolius ant vėrinio, nepriklausomai nuo formos, spalvos ar dydžio – išorinė prigimtis nėra svarbi. Skylė kiekviename karoliuke simbolizuoja mūsų Sielą, kuri mums visiems yra vienoda, t.y. Dievas viename niekuo nesiskiria nuo Dievo kitame.