1. Įvadas

Dvasinis emocija (bhāv) – tai intensyvus suvokimas, kad Dievas egzistuoja. Didinti dvasinę emociją Dievui yra svarbi mūsų dvasinės kelionės siekiamybė. Taip yra todėl, kad kai intensyviai suvokiame Dievą, tai veda prie intensyvaus atsidavimo Dievui. Kai jaučiame intensyvų atsidavimą Dievui, nustojame suvokti save ir prisimename tik Dievą. Kai pasiekiame tokią būseną, Dievas dovanoja mums savo malonę ir mes patiriame vis daugiau ir daugiau palaimos (Ānand).

Daugelis siekiančiųjų mano, kad vien atlikdami dvasinę praktiką pažadiname savo dvasinę emociją. Nors teoriškai tai teisinga, tačiau nėra garantuota, kad šis procesas lengvai įvyks kiekvienam, kuris imasi dvasinės praktikos. Taip yra todėl, kad tai, ar dvasinę emociją patiriame vien atlikdami dvasinę praktiką, priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant mūsų tikslą imtis dvasinės praktikos, intensyvų Dievo suvokimo troškimą, mūsų pasąmonėje susiformavusį Dievo centrą, faktiškai atliekamą dvasinę praktiką ir pasirinktą dvasinį kelią. Norėdami sparčiau didinti savo dvasinę emociją, pirmiausia turime sužinoti, kas mums padės patirti daugiau dvasinės emocijos, o paskui, kas dar svarbiau, turime stengtis tas rekomendacijas įgyvendinti praktiškai.

Šiame straipsnyje apžvelgsime kai kurias mūsų dvasinio jausmo Dievui stiprinimo pastangas, kurios gali paspartinti mūsų dvasinį augimą.

2. Dvasinės emocijos stiprinimo kliūtys

Prieš pradedant nagrinėti dvasinių emocijų stiprinimo temą, svarbu žinoti veiksnius, kurie trukdo mūsų pastangoms stiprinti dvasinę emociją, kad galėtume jų vengti. Pagrindinės kliūtys, trukdančios pažadinti mūsų dvasinę emociją, yra šios:

1. Neišmanymas : tai dvasinis neišmanymas, susijęs su Dievo pavidalu ir savybėmis bei Jo veikimo būdu. Dvasinį supratimą galima pagilinti studijuojant šventųjų parašytus dvasinius šventuosius tekstus arba tokias interneto svetaines kaip ssrf.org.
2. Doership : Doership reiškia jausmą, kad įvairūs gyvenimo įvykiai įvyksta ne dėl Dievo, o dėl kažkieno kito arba paties žmogaus įtakos.
3. Ego : Ego – tai jausmas, kad “aš nepriklausau nuo Dievo”. Tai didžiausia kliūtis, trukdanti pažadinti dvasines emocijas. Kuo didesnis ego, tuo mažiau galimybių išvystyti dvasinę emociją. Daugiau informacijos apie tai, kaip sumažinti ego, galite rasti mūsų skyriuje apie ego mažinimą arba perskaityti SSRF knygą apie tai, kaip sumažinti ego, kurią parengė Jo Šventenybė daktaras Athavale.
4. Asmenybės defektai : Kai yra daug asmenybės defektų, dvasinės mintys negali būti lengvai priimamos. Suprasti, kokie yra asmenybės trūkumai, ir paskui stengtis juos įveikti yra svarbi siekiančiojo dvasinės kelionės dalis.

Kiekvieną iš šių aspektų išsamiau išnagrinėjome kituose dvasinės praktikos skyriuose.

3. Santykinė pastangų didinti dvasinę emociją svarba

Toliau pateiktoje diagramoje išvardijome įvairias pastangas, kurios padėtų padidinti dvasinę emociją. Stulpelinėje diagramoje esantys skaičiai rodo santykinę šių pastangų svarbą.  Iš diagramos galime pastebėti, kad nusiteikimas, jog viskas, ką darome, yra tarnystė Dievui (“Gurusēvā”), padės mums sparčiausiai padidinti dvasinę emociją. Tai padės mums sutelkti savo veiksmus taip, kad už savo pastangas gautume didžiausią teikiamą malonę.

4. Dvasinės praktikos pastangos siekiant sustiprinti dvasinę emociją

4.1 Guruseva

Kaip matote iš aukščiau pateiktos lentelės, kai visą savo veiklą ( dvasinę praktiką ar pasaulietinę) atliekame taip, tarsi tarnautume Guru, dvasinė emocija stiprėja maksimaliai.  Straipsnyje “Kas yra Guru?” skyriuje paaiškinome Guru svarbą ieškančiojo gyvenime. Guru yra žmogiškoji nematerialaus (nirguṇ) vadovaujančio Dievo principo forma. Dėl Dievo dėka mes turime gyvenimo dovaną. Guru (arba Dievo vadovaujantysis principas) daugybę gyvenimų kantriai lydi mus, kad išsivaduotume iš gimimo ir mirties ciklo, suvoktume Dievą ir taptume viena su Juo. Kai esame viena su Dievu, patiriame ramybę. Kai suprantame, kaip Guru mus globojo ir daug kartų gelbėjo, mus apima gilus dėkingumo jausmas.

Tarnaudami Guru tarnaujame Dievui. Ne visi turime galimybę tarnauti Dievui žmogaus pavidalu. Tačiau visus savo veiksmus galime atlikti taip, tarsi iš tiesų tarnautume Jo fiziniam pavidalui. Tai galima daryti kasdieniame gyvenime, todėl toliau pateikiame keletą pavyzdžių.

• Jei skalbiame drabužius ar gaminame valgį, galime tai daryti nusiteikę, kad gaminame Dievui. Net kai patiekiame maistą kitiems, galime galvoti, kad tarnaujame Dievui arba Guru. Akimirkai stabtelėkime čia. Įsivaizduokime, kad jei Dievas fiziniu pavidalu ateitų į mūsų namus ir mes visą dieną tarnautume Dievui, kokie būtų mūsų veiksmai ir požiūris? Turėdami šią viziją galvoje, galime patirti tokias pat dvasinę emociją tarnaudami savo šeimos nariams ir žmonėms, su kuriais bendraujame. Jei praktikuosime šį vieną aspektą, automatiškai pastebėsime teigiamą dvasinių vibracijų pokytį savo namuose ir mūsų dvasinė emocija taip pat padidės.

• Remdamiesi ankstesniu pavyzdžiu, galime stengtis padaryti savo namus panašius į šventovę (ašramą) ir prižiūrėti juos sāttvikišku būdu. Galime mintimis paaukoti savo namus Dievui arba Guru, o paskui rūpintis jais su dvasiniu jausmu, kad esame tik šventovės patikėtiniai. Tai taip pat padės mums įveikti ego, kad “aš esu namų savininkas”.
• Jei kiekvieną daiktą savo namuose naudosime taip, tarsi jis priklausytų Dievui ar Guru, tuomet ir su daiktais elgsimės atitinkamai atsargiai. Atitinkamai namuose bus jaučiamas Dievo arba Guru buvimas. Kai siekiantysis išmoksta įžvelgti Dievo principą įvairiose dvasinėje praktikoje naudojamose priemonėse, palaipsniui jis sugeba įžvelgti Dievą visame kame. Tai padeda jam suvokti Dievo principą tiek gyvojoje, tiek negyvojoje kūrinijoje.
• Vienas iš siekiančiųjų nuolat galvojo, kad Guru yra šalia jo visose situacijose, ir tai padėjo jam pašalinti baimės ydą savo charakteryje.

Tarnystė Absoliučiai Tiesai (satsēvā) , tai atlikdami iš pradžių jaučiame, kad atlikome satsevą, ir tai sukelia tam tikrą subtilų pasididžiavimą. Tačiau tai nelaikoma satseva tikrąja šio žodžio prasme. Kai atliekame satsevą, turėtume tai daryti laikydamiesi nuostatos, kad pats Dievas per mus atlieka šią satsevą, o mes neturėtume turėti jokios nuosavybės jausmo, kad ją atliekame.

Baigdami darbą turėtume dėkoti Dievui už suteiktą galimybę Jam tarnauti. Barometras, padedantis suprasti, ar mūsų veiksmai buvo tarnystė Absoliučiai Tiesai, yra palaima, kurią jaučiame dėdami pastangas. Kai nuolat atliekame introspekciją, ar savo veiklą atliekame taip, kaip Dievas tikisi iš mūsų kaip siekiančiųjų, sparčiau ugdome savyje dvasinę emociją.

4.2 Kiti būdai, kaip sustiprinti savo dvasinę emociją

Kartojimas : tik jei kartojama su dvasine emocija, kartojimas pasiekia Dievą. Kaip mes be pastangų nuolat galvojame apie ką nors, ką mylime, arba apie ką nors, kas mums patinka (pavyzdžiui, įsimylėjėlis galvoja apie savo mylimąją arba motina – apie savo vaiką), taip ir protas turėtų būti sąlygotas mylėti Dievą. Kai pradedame pamilti ar mylėti Dievą, lengvai prisimename Dievo Vardą ir patiriame Palaimą jį kartodami (giedodami). Vėliau kartojimas tampa gyvenimo būdu. Kas pusvalandį galima melstis Dievui prašant, kad Jis padėtų sustiprinti kartojimą ir leistų tai nuoširdžiai atlikti.

Malda ir dėkingumas : Galime nuolat melsti Dievą, kad jis padėtų mums atlikti dvasinę praktiką, taip pat padėti mums, kad kiekvienas mūsų veiksmas būtų dvasinė praktika. Kiekvieną kartą melsdamiesi pripažįstame, kad mums reikia pagalbos, ir tai įkvepia atsidavimo jausmą, kuris savo ruožtu mažina mūsų ego. Malda iš tikrųjų yra atsidavimo sinonimas. Šis atsidavimo veiksmas yra baigtas tik tada, kai išreiškiame dėkingumą. Dėkingumas yra priemonė, padedanti atiduoti veiksmo atlikimą Dievui arba Guru; taigi jis padeda sumažinti mūsų ego. Dažnai ieškotojai pamiršta padėkoti Dievui už viską, kas įvyksta pagal jų maldą. Šaukdamiesi Dievo pagalbos atlikti kokią nors tarnystę Absoliučiai Tiesai, kai ši tarnystė įvyksta sklandžiai ir gavę palaimą iš šios tarnystės, žmonės tampa patenkinti ir pamiršta dėkoti. Siekiantysis taip pat gali išsiugdyti subtilų ego apie dvasinius išgyvenimus ar patiriamą Palaimą. Todėl svarbu už dvasinį patyrimą ar patirtą Palaimą dėkoti Dievui.

Studijos ir satsangas : Lengvas būdas sustiprinti dvasinę emociją – studijuoti siekiančiųjų, kurie jau turi dvasinę emociją, pastangas. Tam svarbu būti Absoliučios Tiesos draugijoje (satsange) ir stebėti tuos siekiančiuosius, kurie turi dvasinių emocijų Dievo atžvilgiu, kad galėtume iš jų pasimokyti.

Siūlome kasdien skaityti SSRF knygą apie tai, kaip pažadinti dvasinę emociją, ir reguliariai praktiškai pritaikyti ką nors naujo iš jos.

Mokymosi nuostata : Stenkitės visur įžvelgti Dievo ranką ir į viską žiūrėkite kaip į mokymosi priemonę. Tai apima kiekvieną situaciją, nesvarbu, ar ji gera, ar bloga. Kai esame mokymosi būsenos, visada esame palaiminti, nes laikomės nuostatos, kad Dievas yra su mumis ir moko mus, kaip būti geresniais siekiančiaisiais per visa, su kuo susiduriame ir ką patiriame.

Ego mažinimas : Jei nuolat mąstome apie Guru misiją, mūsų veiksmai vyksta pagal Dievo norus. Atlikdami tarnystę Absoliučiai Tiesai, neturėtume į savo protą įsileisti neteisingų reakcijų ar abejonių dėl kitų, nes jei mūsų reakcijos žeidžia kitus siekiančiuosius, Guru malonė nebus suteikta. Štai kodėl visada patartina praktikuoti “atsidavimą Dievui kaip tarnavimą”. Šios atsidavimo formos bhaktas laiko Dievą savo tėvu, motina, viskuo, o save – Dievo sūnumi arba tarnu. Kai esame nuolankūs, stengiamės mažinti savo ego, todėl galime dėti daugiau pastangų, kad sustiprintume savo dvasinę emociją.