Ant dvasinei evoliucijai mes įgyjame gebėjimą įeiti į savo vidų ir pasiekti palaimą (Ānand) iš savo sielos (ātmā). Kiekvienas iš mūsų yra skirtingose dvasinės evoliucijos pakopose. Palaimos. Vykstpatyrimo kokybė, kiekis ir trukmė yra tiesiogiai proporcingi mūsų dvasinės evoliucijos etpui.
Kiekvieną rytą žvelgdami į veidrodį esame įpratę matyti savo atvaizdą. Tačiau ar kada noras susimąstėte, kaip atrodytumėte, jei galėtumėte pamatyti savo sielos atvaizdą?
Tai vidinis įvaizdis, kaip atrodo paprastas žmogus šiuolaikiniame pasaulyje.
Mes galime turėti savyje ryškiausią šviesą – sielą, bet net ir ryškiausia šviesa, jei ją uždengtume stora antklode, būtų paslėpta nuo akių. Ši mūsų sielą gaubianti tamsa yra “dvasinis neišmanymas” apie mūsų tikrąją būseną, kuri yra Palaima. Šis dvasinis neišmanymas reiškia mūsų nesugebėjimą įžvelgti toliau nei mūsų penki pojūčiai, protas ir intelektas ir suvokti sielą viduje. Kai mes (įsikūnijusi siela) imamės dvasinės praktikos ir (arba) ją atliekame, tamsa palaipsniui mažėja ir mes galime suvokti sielą bei patirti iš jos kylančią Palaimą. Išoriškai kasdien valome namus ir maudomės, nes išorinis purvas yra lengvai pastebimas. Tačiau vidinis dvasinis apsivalymas yra kitas dalykas ir jo imamasi retai.
Kai pradedame reguliariai atlikti dvasinę praktiką, mus ima aplankyti nuostabių Dieviškumo patirčių blyksniai, kurie vadinami dvasiniais patyrimais. Toliau aprašysime kai kurias iš šių patirčių.
Galutinė būsena yra Šivdaša (t. y. vienybės su Dievu arba nuolatinės bendrystės su Dievu būsena). Ši galutinė būsena ateina tada, kai danga visiškai ištirpsta ir tyra siela gali spindėti be jokių “dvasinio neišmanymo” filtrų, kurie užstotų jos spindesį.